„Aš skirtis nesutinku“, „nieko nepasirašysiu“, „į teismą neisiu“ – tokie sutuoktinio žodžiai gali sudaryti įspūdį, kad be jo sutikimo santuokos nutraukti nepavyks. Tačiau kito sutuoktinio nesutikimas savaime nėra kliūtis išsiskirti.
Jis pakeičia skyrybų procedūrą. Kai abu sutuoktiniai sutaria dėl santuokos nutraukimo ir jo pasekmių, galimas paprastesnis procesas. Kai vienas prieštarauja, pirmiausia reikia nustatyti, kokiu kitu įstatyme numatytu pagrindu santuoka gali būti nutraukta, ar prieš teismą reikalinga mediacija ir kokius kitus šeimos klausimus teks išspręsti.
Taigi svarbiausias klausimas tokioje situacijoje nėra „kaip priversti sutuoktinį pasirašyti?“. Daug svarbiau išsiaiškinti, kokiu teisiniu keliu galima pradėti skyrybas be jo sutikimo.
Ar galima išsiskirti, jeigu vyras arba žmona nesutinka?
Taip. Lietuvoje santuoką galima nutraukti ir tada, kai skirtis nori tik vienas iš sutuoktinių. Kito sutuoktinio nesutikimas savaime neužkerta kelio skyryboms, tačiau tokiu atveju taikoma kita santuokos nutraukimo procedūra.
Civilinis kodeksas numato kelis skirtingus santuokos nutraukimo pagrindus. Santuoka gali būti nutraukiama abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, vieno sutuoktinio prašymu įstatyme nustatytais atvejais arba dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės.
Todėl kito sutuoktinio atsakymas „ne“ pirmiausia reiškia tai, kad negalima naudotis procedūra, kuriai būtinas abiejų sutikimas.
Jeigu sutuoktinis vėliau pakeičia poziciją ir pavyksta susitarti dėl visų santuokos nutraukimo pasekmių, galima rinktis santuokos nutraukimą bendru sutarimu. Tačiau kol susitarimo nėra, reikia vertinti kitus teisinius pagrindus.
Ar pakanka teismui pasakyti „aš daugiau nebenoriu būti santuokoje“?
Ne visais atvejais.
Čia svarbu atskirti kasdienę frazę „skiriuosi savo iniciatyva“ nuo Civiliniame kodekse vartojamos sąvokos „santuokos nutraukimas vieno sutuoktinio prašymu“.
Pastaroji yra konkreti teisinė procedūra ir jai taikomos konkrečios sąlygos. Tai nėra universali galimybė kiekvienam sutuoktiniui pateikti supaprastintą prašymą vien todėl, kad kitas nesutinka skirtis.
Civilinio kodekso 3.55 straipsnis numato keturis atvejus, kai santuoka gali būti nutraukta vieno sutuoktinio prašymu:
- sutuoktiniai gyvena skyrium (separacija) daugiau kaip vienerius metus;
- vienas sutuoktinis po santuokos sudarymo teismo sprendimu pripažintas neveiksniu arba ribotai veiksniu šioje srityje;
- vienas sutuoktinis teismo sprendimu pripažintas nežinia kur esančiu;
- vienas sutuoktinis atlieka ilgesnę kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausmę už netyčinį nusikaltimą.
Taigi vien aplinkybė „aš noriu skirtis, o jis arba ji nenori“ savaime dar nėra CK 3.55 straipsnyje numatytas pagrindas.
Jeigu nė viena CK 3.55 straipsnyje numatyta aplinkybė netinka, o susitarti nepavyksta, reikia įvertinti, ar yra pagrindas santuoką nutraukti dėl vieno arba abiejų sutuoktinių kaltės.
Kada gali būti aktuali sutuoktinio kaltė?
Civilinis kodeksas leidžia reikalauti nutraukti santuoką, jeigu ji faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio kaltės.
Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas.
Įstatymas taip pat numato atvejus, kai preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Tokia prezumpcija taikoma, jeigu sutuoktinis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą, yra neištikimas, žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina.
Tačiau ginčas dėl kaltės nėra vien formalus pareiškimas „jis kaltas“. Teismui reikia pateikti konkrečias faktines aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus.
Ar būtina įrodinėti, kuris sutuoktinis kaltas?
Ne. Kaltė nustatinėjama ne visais santuokos nutraukimo atvejais.
Jeigu sutuoktiniai susitaria dėl santuokos nutraukimo ir jo pasekmių, kaltės klausimo apskritai gali nereikėti spręsti. Tačiau jeigu vienas sutuoktinis nesutinka skirtis ir nėra kito įstatyme numatyto pagrindo paprastesnei procedūrai, kaltės klausimas gali tapti reikšmingas.
Svarbu ir tai, kad byla nebūtinai baigsis išvada, jog kaltas tik vienas sutuoktinis.
Kita šalis gali nesutikti su jai pareikštu reikalavimu ir nurodyti aplinkybes, kurios, jos nuomone, patvirtina ieškovo kaltę dėl santuokos iširimo. Įvertinęs bylos aplinkybes teismas gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.
Todėl prieš pradedant tokį procesą verta įvertinti ne tik tai, ką galima įrodyti apie kitą sutuoktinį, bet ir kokius argumentus jis gali pateikti atsakydamas į ieškinį.
Privalomoji mediacija nereiškia privalomo susitaikymo
Kai tarp sutuoktinių kyla šeimos ginčas, kuris bus nagrinėjamas teisme ginčo teisena, paprastai pirmiausia taikoma privalomoji mediacija.
Tačiau jos pavadinimas kartais suklaidina. Privalomoji mediacija nereiškia, kad sutuoktiniai privalo susitaikyti, susitarti arba kad vienas žmogus turi įtikinti kitą duoti sutikimą skyryboms.
Įstatymo nustatytais šeimos ginčų atvejais prieš kreipiantis į teismą turi būti inicijuota privalomoji mediacija. Ją gali inicijuoti ir viena ginčo šalis.
Jeigu kitas sutuoktinis atsisako dalyvauti arba mediacijos metu susitarimo pasiekti nepavyksta, tai savaime neužkerta kelio kreiptis į teismą, kai yra įvykdyti įstatymo nustatyti reikalavimai.
Mediacijos įstatymas taip pat numato privalomosios mediacijos išimtis tam tikrais smurto artimoje aplinkoje atvejais.
O jeigu sutuoktinis ignoruoja kvietimą į mediaciją?
Vien ignoruodamas mediaciją žmogus negali įgyti teisės neribotai blokuoti būsimos skyrybų bylos.
Kai mediaciją inicijuoja viena šalis, kita ginčo šalis įstatymo nustatyta tvarka informuojama apie inicijuotą mediaciją ir galimybę joje dalyvauti.
Todėl taktika „niekam neatsakysiu ir tada manęs niekas neišskirs“ nėra patikimas būdas sustabdyti skyrybas. Atsisakymas bendradarbiauti gali apsunkinti procesą, tačiau pats savaime nesukuria sutuoktiniui veto teisės.
Ar galima išsiskirti, jeigu sutuoktinis neateina į teismą?
Vien sutuoktinio nenoras dalyvauti procese savaime nereiškia, kad byla negalės būti nagrinėjama.
Svarbu, kad būtų laikomasi procesinių dokumentų įteikimo ir kitų proceso taisyklių, o sutuoktiniui būtų sudaryta galimybė žinoti apie bylą ir ginti savo interesus.
Jeigu sutuoktiniui apie bylą tinkamai pranešta, vien jo atsisakymas dalyvauti procese savaime nereiškia, kad santuokos nutraukti nebus galima.
Sutuoktinis turi teisę dalyvauti byloje, teikti savo argumentus ir ginti savo interesus, tačiau tai nesuteikia jam teisės vetuoti santuokos nutraukimo.
Ar sutuoktinis gali specialiai vilkinti skyrybas?
Ginčo procesas gali trukti ilgiau negu skyrybos, kai dėl visko susitarta.
Kitas sutuoktinis gali nesutikti su ieškiniu, teikti savo įrodymus ir prašymus, ginčyti kaltę, turto vertę, prievolių pobūdį, vaikų gyvenamąją vietą, išlaikymo dydį ar kitus klausimus.
Tai gali procesą pailginti, ypač jeigu tarp sutuoktinių yra keli atskiri ginčai.
Tačiau reikia skirti teisėtą savo interesų gynimą nuo įsivaizdavimo, kad pats prieštaravimas suteikia teisę neribotai išlaikyti santuoką. Galutinį sprendimą priima teismas, įvertinęs įstatyme nustatytus pagrindus ir byloje pateiktus įrodymus.
Kas bus su vaikais, jeigu sutuoktiniai nesutaria?
Jeigu sutuoktiniai turi nepilnamečių vaikų, vien santuokos nutraukimo klausimo išspręsti neužtenka.
Nutraukdamas santuoką teismas turi išspręsti su nepilnamečiais vaikais susijusius klausimus: nustatyti jų gyvenamąją vietą, išspręsti išlaikymo klausimą ir nustatyti bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu ar motina tvarką.
Šiuose klausimuose svarbiausias kriterijus nėra tai, kuris sutuoktinis pirmasis pareikalavo skyrybų. Sprendžiama atsižvelgiant į vaiko interesus.
Todėl grasinimas „jeigu skirsiesi, atimsiu vaikus“ neturi teisinio pagrindo vien dėl to, kad kitas sutuoktinis inicijavo skyrybas. Ginčą dėl vaikų teismas sprendžia pagal vaikų interesus ir konkrečias šeimos aplinkybes.
Skyrybos neišsprendžia turto klausimo savaime
Sutuoktinio nesutikimas skirtis neretai iš tikrųjų slepia kitą konfliktą. Žmogus gali prieštarauti ne pačiam santuokos nutraukimui, o tam, kaip bus dalijamas būstas, santaupos, automobilis, verslas ar kitas turtas.
Jeigu turto klausimo nepavyksta išspręsti susitarimu, jį gali tekti spręsti teisme kartu su kitomis santuokos nutraukimo pasekmėmis.
Svarbu iš anksto nustatyti, kuris turtas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kuris gali būti asmeninis, kokios yra sutuoktinių prievolės, ar yra kreditorių ir kokios kitos aplinkybės gali būti reikšmingos dalijant turtą.
Todėl ginčo skyrybose daugiausia darbo kartais pareikalauja ne pats santuokos nutraukimo faktas, o jo turtinės pasekmės.
Būsto paskola po skyrybų niekur nedingsta
Jeigu šeima turi būsto paskolą, skyrybos savaime nepanaikina įsipareigojimų bankui.
Sutuoktiniai tarpusavyje gali norėti susitarti, kad būstas ir paskolos mokėjimas lieka vienam iš jų. Tačiau jų tarpusavio susitarimas savaime nepakeičia kredito sutarties ir neatleidžia vieno iš skolininkų nuo prievolės kreditoriui.
Todėl būsto paskolos, lizingo, verslo kreditų ir kitų reikšmingų prievolių negalima vertinti atskirai nuo turto padalijimo ir kreditoriaus teisių.
Tai ypač svarbu, kai vienas sutuoktinis išsikrausto iš bendro būsto ir mano, kad kartu nustoja būti atsakingas už paskolą. Išsikraustymas iš būsto savaime tokios pasekmės nesukuria.
Kokius įrodymus verta pradėti rinkti?
Jeigu aišku, kad susitarimo greičiausiai nebus, verta pradėti sisteminti teisiškai reikšmingą informaciją.
Priklausomai nuo ginčo, gali būti svarbūs dokumentai apie nekilnojamąjį turtą, paskolas, pajamas, šeimos išlaidas, vaikų poreikius, faktines gyvenimo aplinkybes ar faktus, kuriais grindžiamas reikalavimas dėl sutuoktinio kaltės.
Tačiau tikslas nėra sukaupti kuo daugiau kompromituojančios medžiagos apie kitą žmogų. Teismui svarbūs konkrečiam ginčui reikšmingi ir teisėtai gauti įrodymai.
Noras laimėti šeimos bylą nesuteikia teisės neteisėtai prisijungti prie kito žmogaus elektroninio pašto, socialinių tinklų paskyrų, perimti privataus susirašinėjimo ar kitaip neteisėtai pažeisti jo privatumą.
Ką pasiruošti prieš pirmą teisinę konsultaciją?
Jeigu sutuoktinis nesutinka skirtis, konsultacija bus gerokai produktyvesnė, jeigu iš anksto turėsite pagrindinę informaciją.
Verta susirašyti, kada sudaryta santuoka, ar turite nepilnamečių vaikų, kur jie gyvena, kokio turto įgijote iki santuokos ir jos metu, kokių paskolų bei kitų prievolių turite, ar yra verslas, kada faktiškai nutrūko bendras gyvenimas ir dėl kokių klausimų sutuoktinis atsisako susitarti.
Jeigu ketinama remtis kito sutuoktinio kalte, reikia atskirai įvertinti faktines aplinkybes ir turimus įrodymus.
Tokia informacija leidžia daug greičiau nustatyti, ar realus ginčas yra dėl pačių skyrybų, ar iš tiesų dėl turto, vaikų, pinigų arba kaltės.
Jeigu situacija konfliktinė ir reikia nustatyti tinkamą proceso kelią, galima kreiptis dėl šeimos teisės konsultacijos ir teisinės pagalbos skyrybų byloje.
Kada dar verta bandyti susitarti?
Susitarimo verta ieškoti, jeigu jis realiai įmanomas ir saugus.
Kartais pradžioje vienas sutuoktinis sako, kad niekada nesutiks skirtis, tačiau vėliau paaiškėja, kad tikrasis konfliktas yra dėl konkretaus turto, kompensacijos, vaikų gyvenamosios vietos ar išlaikymo.
Jeigu šiuos klausimus pavyksta išspręsti mediacijos ar derybų metu ir susitarti dėl visų reikalingų santuokos nutraukimo pasekmių, gali atsirasti galimybė pereiti prie paprastesnės bendro sutarimo procedūros.
Tačiau susitarimo nereikia siekti bet kokia kaina. Jeigu kita pusė derybas naudoja tik procesui vilkinti arba kelia nepriimtinas sąlygas, reikia vertinti kitą teisinį kelią.
Nuo ko pradėti, jeigu sutuoktinis kategoriškai atsisako skirtis?
Pirmiausia reikėtų ne dar kartą prašyti jo parašo, o nustatyti savo teisinę situaciją.
Reikia išsiaiškinti, kokiu pagrindu konkrečiu atveju gali būti nutraukta santuoka, ar reikalinga privalomoji mediacija, kokių įrodymų turite, ar yra nepilnamečių vaikų, kokį turtą ir skolas reikės padalyti bei kokius kitus klausimus teks spręsti.
Tik tada verta rengti procesinius dokumentus.
Jeigu reikia individualiai įvertinti situaciją ir pasirinkti tinkamą skyrybų kelią, galima pateikti užklausą teisinei konsultacijai.
Sutuoktinio nesutikimas nėra teisė uždrausti skyrybas
Tai svarbiausia žinia žmogui, kuris išgirsta: „Aš nieko nepasirašysiu, todėl tu neišsiskirsi.“
Sutuoktinio nesutikimas gali reikšti, kad vietoje paprastesnės bendro sutarimo procedūros teks inicijuoti mediaciją, kreiptis į teismą, pateikti įrodymus ir spręsti ginčus dėl vaikų, turto ar kitų santuokos nutraukimo pasekmių. Tačiau pats nesutikimas nesuteikia sutuoktiniui teisės vetuoti santuokos nutraukimo.
Todėl tokioje situacijoje verta ne laukti kito žmogaus „leidimo“, o išsiaiškinti, kuris įstatyme numatytas santuokos nutraukimo pagrindas taikytinas konkrečiai situacijai ir kaip tinkamai pasirengti procesui.
Paveikslėlis: 01-sutuoktinis-nesutinka-skirtis.jpg
ALT: Sutuoktinis nesutinka skirtis – skyrybos be kito sutuoktinio sutikimo, mediacija ir santuokos nutraukimas teisme